„Didžiausia dovana, kurią galime duoti vieni kitiems – dėmesys ir erdvė būti savimi“.

Labas.

Esu dėkingas, kad skaitai šį aprašymą, man tai - dovana. Manau, jog tai nėra atsitiktinumas ir būsiu daugiau nei laimingas, žinodamas kuo galiu prisidėti, ir prie tavo gyvenimo.

Esu žmogus, kurį jau vaikystėje kankino klausimai, tokie kaip: "kodėl vienas žmogus gali norėti sukelti skausmą kitam žmogui?", "kodėl viena žmonių grupė nori įžeisti, skaudinti, žaloti, ar net linkėti mirties kitai žmonių grupei, vien tik dėl to, kad jų odos spalva kitokia, kita religija, kitoks požiūris į pasaulį?", "kodėl žmonės įsimyli, tuokiasi, kuria gyvenimą kartu ir po kažkiek laiko jiems reikalingas advokatas, kad pasidalint vaikus ir turtą?". "Kodėl žmonės pastoviai eina į bažnyčią, kurioje mokinasi Dievo įsakymus, bet jų nesilaiko?", "kodėl žmogus gali norėti atimti sau gyvybę?".

Augau darnioje šeimoje, kurioje patyriau besąlygišką meilę, supratimą, tarpusavio ryšį, bendrystę, pagarbą. Kad ir kaip aplinkybės siūbuodavo šeimos laivą, visada vieni kitus palaikydavom ir palaikom iki šiol. Man buvo be galo keista matyti kontrastą, kai vienoje pusėje net sunkiomis sąlygomis gyvenantys žmonės yra gailestingi, rūpestingi, padedantys vieni kitiems, gerbiantys, nuoširdžiai bendraujantys, o kitoje pusėje, kad ir gyvenantys pasiturinčiai, bet žiaurūs, paniurę, depresuoti, naikinantys gamtą ir save, keliantys skausmą aplinkiniams, net ir patiems artimiausiems. Žiaurumas man niekada neatrodė natūrali žmogaus būsena. Tuo metu galvodavau, jog žmonės kurie taip elgiasi, serga ir juos reikia gydyti. Buvo be galo įdomu sužinoti gilumines jų tokio elgesio priežastis. Taigi, jau paauglystėje pasinėriau į šitų atsakymų ieškojimą ir apie tai, kokiais keliais mane vedė ir vis dar veda šitos paieškos, galima būtų pradėti rašyti knygą (gal vieną dieną tai ir įvyks). Džiaugiuosi, jog tokie klausimai mano galvoje pradėjo suktis dar vaikystėje, nes augant ir bręstant, dalyvaujant įvairiausiose patirtyse, tiek skaudžiose, tiek pakylėjančiose, jie padėjo išlaikyti karštą smalsumo ugnelę, meilę žmonijai ir visai planetai, bei stiprų tikėjimą, kad yra kažkas daugiau negu matome akimis.

Ir dabar pradėjus trečią dešimtmetį su žmogum, sutiktu dar paauglystėje, kartu praėjus audras ir sukūrus tvirtą šeimą, galiu tik dar kartą pasidžiaugti ir padėkoti tėvams, jog perdavė šitą stiprybę ir taip pat savo antrai pusei už tai, kad palaiko mane toje nesibaigiančioje atsakymų ieškojimo kelionėje. Paskutiniu metu dažnai bendraujant su įvairiausių pasaulėžiūrų ir amžiaus žmonėmis, pastebėjau, kad šis, mūsų šeimoje sukauptas žinių ir patirčių bagažas, padeda jiems išlipti iš keblių situacijų jų gyvenimuose, pamatyti pasaulį kitu kampu, pamatyti globalius ir asmeninius konfliktus kitu kampu, ir išsispręsti net tokius, kurie atrodė jau nebeturintys išeities. Matau prasmę dar daugiau tuo dalintis su visais norinčiais ir prisidėti prie jūsų gyvenimo kuo galiu. Pasimetimas, pyktis, įvairiausios konfliktinės situacijos su vaikais, draugais, broliais, seserimis ar net pačiu savimi....

Kiekvieną dieną vis daugiau įsitikinu, kad kartu mes galime žymiai daugiau negu atskirai, o šiltas žmogiškas pokalbis atveria duris kur anksčiau atrodė stora siena.